Kai prieš porą metų buvau Paryžiuje, Musee D’Orsay vyko fotografijos paroda – „Voir l’Italie et mourir“ (Pamatyti Italiją ir numirti) - http://www.altritaliani.net/spip.php?article95 . Į parodą nenuėjau, bet pirkau kelis atvirukus.Vienu iš jų ir dalinuosi.
Staiga, visai netikėtai užpuolė maistiniai prisiminimai, vegetariškų skanėstų nostalgija – sušlamščiau vakarienei kokį skanų krišnaitų troškinuką, o gal kokių trijų rūšių paragaučiau net gi, su biriaisiais ryžiais.Hm…o gal naminio jogurto su spurgytėm, o gal tiesiog atsigerčiau įdomaus gėrimo..oi, kaip buvo skanu…Ta proga, nors dar nevalgiusios, bet jau besiruošiančios kimšti šventą maistą nuotrauka…:))(Hare Krišna sodelyje). 
Kai vidurvasarį ganėtinai žiauriai sergi, ir visa savaitė prabėga tiesiog sunkiai, o dar kai ateina suvokimas, kad vis gi teks eiti pas gydytoją, nes ligos nenori pasitraukti, tai nieko nelieka, kaip tik krenkšti, gerti daug arbatos, nors ir taip tvanku, na, ir žiūrėti filmus…Taigi, ligotojo savaitgalio perižiūrėtų filmų rezultatai – „The king’s speech“ – tikrai patiko - http://www.youtube.com/watch?v=pzI4D6dyp_o , indiškas siaubo filmas:), irgi patiko - http://www.youtube.com/watch?v=8zdyRhQZI0A ir dar tūkstantį kartų žiūrėtas „Jums žinutė“ su Tomu Henksu ir Meg Ryan…nerealus filmas…
Na ir savaitgalio atradimas, tikrai labai tinkantis lietingai dienai ir relaksuojantis Bethoveno koncertas fortepijonui http://www.youtube.com/watch?v=qSeg69d3CQ8&feature=related
Ai tiesa, atrastas naujas skanėstas - vištienos guliašas…yummy:)su šviežiom bulvytėm…nerealiai gardu:)
Paskutiniu metu, kai nori nenori puola visokie nemalonus dalykai, tai vis prisimenu, o is tikruju nesiojuosi su savimi rankineje ir kartais paskaitau viena psalme. Ji pakliuvo man visai netiketai, kai buvau Portugalijoje, Lisabonos Jeronimo vienuolyne ir pataikiau i misias. Kadangi tos dienos skaitymai ar kaip cia pavadint (nesu itin religinga, tai nezinau, kaip tiksliai ivardinti) buvo atspausdinti gal kokiomis penkiomis ar sesiomis kalbomis, tai ir prigriebiau kelis egzempliorius anglu kalba.
Kartais tokie tekstai ikrinta i dusia ir tiesiog yra grazus paskaityti. Nezinau, ar ikvepia daugiau tikejimo, bet kartais atgaivina, kaip kad daro poveiki gera poezija, proza, geras ir turtingas savo mintim kurinys. O gera knyga ar apskritai geras tekstas, kaip zinia, praskaidrina siela ir pravalo prota nuo karts nuo karto atsirandanciu durnu minciu…:)
Ypac megstu ka nors atrasti netiketai, kaip ir sia psalme, kuria radau ir parsiveziau is tolimosios Portugalijos:
„A song of ascents. I raise my eyes toward the mountains. From where will my help come?My help comes from the LORD, the maker of heaven and earth. God will not allow your foot to slip; your guardian does not sleep.Truly, the guardian of Israel never slumbers nor sleeps. The LORD is your guardian; the LORD is your shade at your right hand. By day the sun cannot harm you, nor the moon by night. The LORD will guard you from evil, will always guard your life. The LORD will guard your coming and going both now and forever.“
Na ir pridedu sventoves, kurioje radau sia psalme, nuotrauka:)
Kažkaip tais nesiseka man mokytis. Turėčiau kalt atmintinai leistinus ir neleistinus motorinių transporto priemonių greičius, o bet tačiau, atsiranda visokių trukdžių – tai man reikia išgert penkis puodus visokių keistų arbatų, nes sedžiu namie ir gydaus gerklę, tai puolu ieškot sausainių receptų, tai man reikia paskaityt ką nors visai ką kitką. Bet kiek save pamenu, kai mokiaus VU, skaitydavau po dvi knygas iš karto – vieną, kurią reikia (pvz. kokį gotų kalbos gramatikos vadovėlį gal net rusų kalba), o kitą, tą, kurios norisi man (Margerita Diuras buvo sąrašo viršuje). Gal dėl to nelabai ką pamenu iš tam tikrų dalykų, kai studijavau, nes mano atmintyje išlieka tik tai, kas man įdomu, o visa kita labai greitai išgaruoja:( Tai šiek tiek baisu, kiek čia man užtruks tie vairavimo mokslai (man užtektų ir praktikos egzamino), su tokiais mano tempais ir dar užpuolusiom peršalimo ligom (gerai, kad bent ne kriuksių gripas, tpfu tpfu)…nu ir dabar ta Kalėdų karštinė dar pradėjo krėst, tai iš vis nebeaišku, ką čia reiks daryt, dar kirpykla laukia, bet pinigų kažkaip tais nedaugėja, o mažėja:( Bet kažką visai ne tą aš norėjau parašyti…bet viena tai neaišku – kaip išmokt tas taisykles:(ir kaip surinkt tuos 90 proc. Kai mokiaus prancūzų, tai sekėsi gana lengvai, nu bet čia ne prancūzų… Bent jau rytoj vėl gausiu pavairuot ir tikiuos, kad nereiks sukt ratų su pirma pavara kažkokioj man akivaizdžiai per mažoj aikštelėj…galva susisuka tiktais…:)
Lietingąjį šeštadienį teko pabuvoti renginyje, kuris šiek tiek išvaikė liūdesio debesis, užtemdžiusius mano panykusią sielą..:)
Turiu savo gyvenime vieną menininkę, kuri labai šauniai tvarkosi lėlių, poezijos pasauliuose, kuria, dalyvauja ir štai jau 10 metų jos įkurtam teatriukui – Žaliai varnai. Vaikai žalią varną myli, myli ir suaugėliai, tokie kaip aš. Tiesa, žaliai varnai dabar kompaniją palaiko linksmasis, šmaikštusis eželis, kurio pasirodymą teko ir stebėti. Autorė labai gražiai ir be jokių ypatingų pastangų į savo pasakojamą istoriją įtraukė ir didelius ir mažus.
Po pasirodymo eželis vaikus apdalino saldainiais ir pakvietė valgyti įvairiausių gardumynų, keptų pačios autorės.
Na, ir aktyviausias dalyvis, kuris mielai sudalyvavo rugiagėlių šokyje:)
Nepaisant sunkmečio, finansinės krizės, nedarbo visoje šalyje ir šiaip bendro pobūdžio nevilties, gal net šiokios tokios lengvos depresijos, reikia rasti jėgų judėti į priekį. Vienas iš tokių būdų – visokių skanėstų kepimas. Rudenį reikia ruoštis žiemai ir, kaip pasakytų mano močiutė, reikia gerai „apsikamšyti“ (atseit užsiaugint nors menkutį gelbėjimo ratą) ir laukti artėjančių šalčių. Žodžiu, užkrimst ką nors gardaus. Taigi, negalėjau praleisti puikios progos, kai pajutau užplūstantį kulinarinį įkvėpimą, puoliau savaitgalį kepti visokius (tiksliau 2 rūšių skanėstus). Užteko ir namiškiams, ir kolegoms, mieliesiems ėdrūnėliams.
Laikinai gyvenu ne ten, kur visada, todėl, man atsikrausčius į laikiną būstą, ėmė nutikti keisti dalykai:)Visų pirma, jaučiausi taip, lyg tas būstas manęs nenorėjo priimti, lyg kažkas nenorėtų tuo būstu dalintis..Vienu metu net buvau šiek tiek nuliūdusi.Kiekvieną dieną kas nors vis nutikdavo: lempa prie lovos nukrito (o gal ją kas nors padėjo) taip, kad aš negirdėjau nei menkiausio garselio ir buvo šiek tiek šiurpu, nes netikėta:) Vonia užsikimšo labai greitai, nors prieš tai ja niekas nesinaudojo. Kartą, kai grįžau, radau nukritusį nedidelį veidrodį mediniam rėmelyje, bet nesudužusį, o tarsi gražiai padėtą ant žemės…kai vėl užkabinau, jis nukrito lygiai taip pat…Gal tris kartus nusimusiau galvą į gartraukį ir man rodos girdėjau kažkieno kikenimą…:)Tapau labiau išsiblaškiusi, painiojuos laike:) Atsikeliu i darbą arba per anksti arba per vėlai…Atrodo, kad nematoma kažkieno ranka persuka laikrodį pirmyn arba atgal, vis mėto mano daiktus, tai išlieja, tarsi nei iš šio nei iš to, kavą ant staltiesės, stikliuką su brendžiu…:) O ranka tuo metu lyg ir nedrebėjo…Tokių neaiškių reiškinių ekspertai pasakytų, kad namuose gyvena naminukas, kitaip dar kartais vadinamas bilduku:) Taip naminukus apibūdina ekspertas (Vladimiras Azanovas) „ Jie minkšti, švelnūs, labai mėgsta švarą ir tvarką, sukuria namie jaukumą, stengiasi užglaistyti konfliktus. Naminukai yra labai jautrūs ir nemėgsta prievartos. Bendrauja jie „tarptautine kalba“ – mintimis, lengvai prisitaiko prie aplinkos, kurioje gyvena. Naminukai – nedidelio, kaip kelerių metų vaiko, ūgio vyrai, tokie į žmones panašūs nykštukai seneliukai. Apsirengę jie gali būti labai įvairiai, priklausomai nuo nuotaikos. Štai visai neseniai svečiavausi Joniškyje (Vladimiras Azanovas kai svečiavosi, nes jis juos mato:), tai naminukas mane pasitiko labai oficialiai. Kai šeimininkė atidarė duris, jis stovėjo šalia jos pasipuošęs raudonu kaspinu ir raudonomis kelnėmis.“ Spėju, kad vakarykštis, mane ištikęs lyginimosi priepuolis buvo ne šiaip sau, turbūt kartu gyvenantis maniškis naminukas užsinorėjo išsilygint savo kelnes, raudonas, o gal kitokios spalvos:)Bet kokiu atveju, vakar lyginau iš širdies, kaip niekada iki šiol…Beje, keisčiausia buvo tai, kai pats įsijungė televizorius…Kiek šiurpoka, reikia prisipažint, bet gerai, kad tuo metu buvau ne viena..:)Žymus ekspertas taip pat pataria ir pamaitinti nematomą (o gal kam ir matomą) gyventoją): „Naminukai labai mėgsta šokoladą, saldumynus, bandeles, medų. Todėl, norint savo naminuką pamaloninti, kad namuose būtų tvarka, reikia jam kartą per mėnesį (kad nesusipainiotumėte, geriausia tai daryti pirmąją mėnesio dieną) į lėkštutę įdėti šaukštą medaus, 2-3 sausainius. O jeigu dar į taurę įpilsite nerūgštaus raudonojo vyno, pavyzdžiui, „Kagor“, jų dėkingumui nebus ribų.“ Na, perskaičius šį straipsnį, palikau vieną Marks and Spencer sokoladinį sausainį, su mintimi (telepatine, be abejo), kad jis skirtas maniškiui bildukui (kažkodėl vėl sustiprėjo jausmas, kad tikrai gyvenu ne viena, atrodo, kad kartais kažkieno biolaukas braunasi į mano bioerdvę…):)O jie, pasirodo mėgsta šaldytuvus (kaip teigia ekspertas): „Beje, šaldytuvas – mėgstamiausia naminukų vieta, nes jie labai smalsūs ir visuomet pasižiūri į vidų, kai jūs praveriate šaldytuvo dureles. Jei vieta ant šaldytuvo užimta, jie dažniausiai persikrausto ant spintos ar kokios nors lentynos, iš kur patogiau viską stebėti.“
Aišku, kad visai gal ir smagiau, kai žinai, kad kažkas tavęs laukia, nors ir nematomas, bet galbūt pasipuošęs raudonom kelnėm…:)
Kažkada vyko Baltosios varnelės konkursas ir reikėjo parašyti pasaką. Aš kaip visada tokioms avantiūroms pasiduodu, nes parašinėt ką nors mėgstu. Šį kartą kūrybinės jėgos, matyt, šiek tiek buvo apleidę, tai teko pasitenkinti ne pirma, ne antra ir ne trečia vieta, net ne paguodos prizu, o tiesiog visiems dalyvavusiems išsiųstu ledų kuponu (po 10 įvairių skonių plombyrų). Užsidėjau as sau pliusiuką („varnelę“) vis tiek:))Svarbiausia kartais sudalyvauti, pramankštinti smegenis ir lavinti kūrybines galias, net jei klaidingai įsivaizduoji, kad jas turi:))Tiesa, rašant pasaką, reikėjo pavartoti tam taikrus žodžius: Baltoji varnelė, Tikras plombyras, šviežia grietinėlė, natūralus pienas.
PASAKA APIE TAI, KAIP BALTOJI VARNELĖ TIKRO PLOMBYRO IEŠKOJO
Kartą gyveno varna. Juoda ir nesiprausus.
Ne, kartą gyveno nepaprastai protinga varna. Labai daug galvojo ir niekada nieko nesugalvodavo.
Ne, ir vėl ne taip. O gal vis gi šitaip….
Gyveno sau kartą labai įdomi varnelė. Baltoji varnelė. Na va, dabar jau gerai. Paseksiu Jums pasaką, baltą ir šviesią, stebuklingą ir saldžią, apie varnelę, baltų plunksnų, labai linksmą ir nepaprastą. Sakot, kad baltų varnų nebūna? Būna. Nežinia, kodėl, o gal todėl, kad gerdavo labai daug natūralaus pieno, pasakos herojė buvo baltutėlė, kaip iš pieno plaukusi. Ryte, tik atsikėlusi, pasigardžiuodama išgerdavo puodelį pieno, kuriuo visada mielai vaišindavo netoliese besigananti labai linksma karvutė. Jei užsinorėdavo ko nors ypatingai gardaus, Baltoji varnelė į svečius pasikviesdavo netoliese gyvenančią voverę Adelę (tik voverė visada labai vėluodavo, nes ilgai šukuodavo savo uodegą), baikštųjį ežį Artūrą (nežinia, kodėl, bet tas karts nuo karto vis susiriesdavo į kamuolį) ir visi, šiltą vasaros vakarą, sutūpę ant kvapnios ramunių pievos, gerdavo šviežią grietinėlę, nepaprastai kvapnią ir gardžią. Kaip skanu…….Išgėrus šviežutėlaitės grietinėlės, Baltosios varnelės plunksnos pasipūsdavo, tapdavo purios, juodos akys pradėdavo blizgėti. Ežys pradėdavo snausti, o dvi draugės plepėdavo apie šį bei tą.
Dienos bėgo, draugai susitikdavo, skanaudavo įprastų skanėstų, tačiau Baltoji varnelė jautė, kad jai kažko trūksta, žvilgsnis tapo ne toks žvitrus ir aiškus, nei iš šio nei iš to apnikdavo liūdesys. Ežys sunerimo, voverė lankydavo varnelę dažniau, kol galiausiai buvo iškviestas daktaras – katinas Bazilijus, kuris pareiškė, kad jokių ligonių jis čia nemato, bet profilaktiškai, ūpui pakelti, išrašė nepaprastą vaistą. Recepte buvo kreivai išraitytas, būkim atviri, iškeverzotas (o gal tiesiog tokia katinų – daktarų rašysena?), keisčiausias kada girdėtas vaisto pavadinimas – “Tikras plombyras, vartoti mažiausiai du kartus per dieną, nesvarbu, ar ryte ar vakare, ar per pietus ar po pietų arba kai norisi. Gydymosi laikas – neribotas, kol praeis liūdesys”. Kai ežys pasiteiravo, ar tai kokia homeopatinė priemonė skirta nuotaikai pagerinti, Daktaras Bazilijus sumiauksėjo, kad neturi laiko daugiau ką nors aiškinti, nes kaimynystėje laukia rimtesni ligoniai (paminėjo bebrą su nulaužtu dantimi) ir nuliuoksėjo. “Kokie keisti vaistai”, – garsiai pamąstė ežys. “Kas per stebuklas tas plombyras?”, – sutrikusi buvo ir voverė. “Kur jo reikės gauti?!” – sušuko mūsų herojė. „Nedelskim“, – nutarė draugai ir suskubo ieškoti stebuklingojo vaisto. Kelionė buvo nelengva, bet smagi. Apie „tikrą plombyrą“ buvo klausinėjami visi pakeliui sutiktieji – ir voras, mezgantis tinklą (bet neturėjo laiko „kvailiems klausimams“), ir didelis karkvabalis (sakė, kad niekada nieko panašaus negirdėjo), ir boružė, skraidanti žydrame ir vaiskiame vasaros danguje (nežinojo, kas tai per „vabzdžių rūšis“) bei bebras (ne tas, kur nusilaužė dantį) ir tarškantys žvirbliai (susiginčijo ir susipešė dėl to, kuris pirmas turėtų atsakyti į klausimą apie „tikrą plombyrą“). Tačiau, kai mūsų pasakos herojė su draugais buvo nuklydusi gana toli ir netoliese jau buvo matyti Smaragdinio miško pakraštys ir saulėgrąžų laukas, iš kažkur ūktelėjusi išniro pelėda, kuri girdėjo paskutinį Baltosios varnelės pokalbį su kurmiu (nes mėgdavo pasiklausyti, ką šneka kiti ir užsirašyti savos gamybos knygelėje) ir, reikšmingai krenkštelėjusi, pasakė, kad žino, ko ieško draugai ir kur tai galima rasti. Voverė Adelė nustojo triauškusi riešutą, ežys Artūras prabudo, nes truputį snūduriavo. Kelionės išvarginta mūsų pasakos herojė nutūpė ant ąžuolo šakos ir, įsitaisiusi šalia didžiaakės pelėdos (ji nesutiko išduoti, kuo vardu, nes buvo labai paslaptinga), nekantriai lūkuriavo, ką gi pasakys paslaptingoji miško gyventoja. Pelėda tarė:
- Tikras plombyras – nuostabus delikatesas, pasakiško skonio, gardus ir gaivus. Tinka karštą vasaros dieną, galima vaišinti netikėtai į svečius užgriuvusius draugus, pradžiugina nusiminusį ir tiesiog gerai nuteikia, valgyti – sveika, galima kabinti mažu šaukšteliu, tinka su uogiene arba vaisiais ir riešutais bei šokoladu. Tikras skanumėlis.
Taip tarusi, išmintingoji miško gyventoja pravėrė slaptas dureles medžio drevėj, ir visiems, net nespėjus iš nuostabos nė žodžio pratarti, pavaišino Tikru plombyru, kvepiančiu šviežia grietinėle ir vasaros gaiva. Patiekė traškiame vaflyje ir papuoštą įvairiais pabarstais.
Paragavę netikėtų vaišių, netekę žado ir apsalę, keliautojai pajuto, kad nuovargis kažkur išgaravo, akyse nušvito, Baltoji varnelė pajuto, kaip sugrįžta jėgos ir energija, pakedeno savo gražiąsias plunksnas ir, padėkojusi pelėdai už vaišes bei už Tikro plombyro paslapties atskleidimą, su ištikimais bendrakeleiviais patraukė namo.
Dar ir dabar kartais matau, kaip smaragdinėje pievoje, leidžiantis saulei ar po smarkaus lietaus, kai dangų puošia spindinti vaivorykštė, ežys, voverė bei padūkėlė Baltoji varnelė valgo Tikrą plombyrą, o pelėda, be abejo visai netikėtai užsukusi į svečius, nutūpusi ant kelmo, mąsliu žvilgsniu viską stebi bei viską užsirašo.
Vėl užpuolė virusai, imunitetas nusilpęs, bronchai susiaurėjo, kraujagyslės greičiausiai irgi, kankina kosulys, sloga, bet taip lengvai nepasiduosiu, tiksliau, nepasiduodu jau kokią savaitę ir turiu visą arsenalą kovotojų, kurie man padeda. Prisiminiau, kad turiu raudonėlių, kurie gerai atsikosėjimui, taip pat geriu kažkokį gebenių sirupą. Vaistinėje vienas dėdulė man paausy vis burbėjo, koks tai yra geras sirupas…vaikams labai gerai…o suaugusiems?Turbūt dar geriauJ Islandinė kerpė kovoja su gerklės perštėjimu. Hm…Actifed pirkau, kai susirgau Paryžiuje. Neblogas vaistas, kai užkyla temperatūra, o sloga pasidaro nevaldoma. Eukalipto balzamas irgi gerai, galima išsitrinti krūtinę ar šiaip pasitepti panosę ir kvėpuoti. Imunitetą stiprinu vasariniais vitaminais, karts nuo karto pasipurkšdama purškalu gerklei (šitas niekam tikęs).
Visam paradui vadovauja „Daktaras Pipiras“…
